INDIJA #7 dalis. DELIS.

Teksto autorius 👉Audrius

Ar saugu Indijoje keliauti savarankiškai? Kiek kainuoja nakvynė, maistas, transportas? Ir ar tiesa, kad keliaujant neišvengiama atrakcija yra “pasigauti trydą”?

Dalinuosi vaizdais iš Delio ir keliomis apibendrinančiomis mintimis apie įspūdį, kurį paliko Indija.

Galbūt šios įžvalgos bus naudingos tiems, kurie galvoja keliauti į šią šalį, o jau keliavusiems - primins jų pačių patirtis. O gal kam nors bus tiesiog įdomu 🙂 Nors jau nemažai aprašiau pirmose 6 dalyse (jas rasite mano profilyje), vis dėlto dar liko šis tas, kuo noriu pasidalinti.

Pradėsiu nuo KAINŲ (viešbučiai, maistas, transportas) ➡️➡️➡️

Lyginant su kitomis šalimis, pavyzdžiui Pietryčių Azijos, kuriose daugelis keliauja pakankamai pigiai, galima būtų tikėtis, kad ir Indijoje bus taip pat. Deja, mano akimis žiūrint, taip nėra…

Tai galima paaiškinti tuo, kad mažiau išsivysčiusiose šalyse kelionė dažnai kainuoja daugiau, nei tikėjaisi iš pradžių: kokybiškas servisas skirtas elitui ar turistams, todėl jo kaina atitinkama, o pigesnis variantas - dažnai toks prastas, kad geriau net nebandyti.

Indija pasirodė ne ta šalis, kurioje galima pataupyti. Tuo labiau, kad su manimi keliavo ir žmona, todėl didelį dėmesį skyriau saugumui, komfortui ir estetikai. O taip keliaujant Indijoje tenka ir atitinkamai susimokėti.

🔹Viešbučiai🔹

Jei kur nors Tailande, Balyje ar kitose Pietryčių Azijos šalyse pasirinkus nebrangią nakvynę galima jaustis pakankamai saugiai ir patogiai. Tai Indijoje, mano galva, to daryti nepatartina.

Higienos lygis šalyje katastrofiškai blogas, o vieša nuomonė tokia, kad tai viena nesaugiausių šalių moterims - net ir keliaujančioms su vyrais. Todėl norėdami išlaikyti bent kažkiek mums įprastą standartą, teko rinktis iš pasaulyje žinomų ar pačioje Indijoje pripažintų 4* - 5* viešbučių tinklų. O tai reiškia, kad radus nakvynę iki 100€, jau galima džiaugtis sutaupius. Dažniausiai kainos svyruoja tarp 150-300€ už naktį, o didesnio užimtumo metu ir brangiau (prabangesni viešbučiai dar brangesni). Panašiai ir su maistu.

🔹Maistas🔹

Jei minėtuose Tailande ar Balyje vietinio maisto paragavus eiliniame restoranėlyje greičiausiai nieko nenutiks, tai Indijoje dėl higienos trūkumo - rizikuoti nepatartina.

Mes valgėme tik 5* viešbučių restoranuose, kur pusryčių ar vakarienės kaina asmeniui apie 15-30€. Turbūt visai ne tokių išlaidų galima tikėtis prieš keliaujant į Indiją?

🔹Transportas🔹

Teko skristi, važiuoti traukiniu, naudotis Uber, taksi, tuk tuk’ais ir iš anksto užsakytais privačiais pervežimais. Skrydžių kainos panašios kaip Europoje ar Pietryčių Azijoje, o kokybė – gera, jokių priekaištų. Važiavimo traukiniu patirtis - taip pat gera (svarbu pasirinkti tinkamą traukinį). Uber patirtis skirtinga - pasitaikė nešvarių automobilių, nemandagių vairuotojų, bandymas duoti mažiau grąžos. O su taksi ar tuk tuk'ais dažna “klasika” - prašymai kelis kartus didesnės kainos.

Todėl kartais užsakydavau privačius pervežimus: kainuodavo 3-10 kartų daugiau nei Uber ar taksi, bet nesigailėdavau - saugiau ir mažiau rūpesčių.

ARBATPINIGIAI ➡️➡️➡️

Įsibėgėjus kelionei, ėmė varginti ir kartais net stipriai erzinti nesibaigiantys arbatpinigių kaulijimai - tai vyko vos ne kiekvienoje situacijoje, net kai to paslaugumo nebuvo prašoma. Įkėlė į automobilį lagaminus - ištiesta ranka rodo pinigėlių ženklus 🫰, atidarė automobilio dureles - ranka tiesiama dar net nespėjus atsisėst (taip - vien tik už durelių atidarymą), vėliau vairuotojas, pasiekus kelionės tikslą, vėl prašo.

Iš pradžių duodavau, bet vieną kartą, kai į kambarį pristatė lagaminus dviese - iš anksto paruoštą sumą padalinau per pusę kiekvienam. Sulaukiau nepasitenkinusių veido išraiškų ir tarpusavio murmėjimų, kuriuose buvo galima įskaityt “šykštus turistas” ar kažką panašaus. Tai buvo “tas” momentas, “tas” kantrybės lūžio taškas - nuo tada visus davimus apribojau. Pridėjus prie to dar ir gatvėse ar kitose viešose vietose dažnai pasitaikančius elgetų prašymus paaukoti, tai liko toks „prieskonis“, kad atrodo, jog vos ne kiekviename žingsnyje kažkas ištisai prašo pinigų ar bando kažką parduoti. Gal moterims patirtis kitokia - žmona to beveik nepastebėdavo, nes visi pinigų kaulintojai kreipdavosi į mane.

MITYBA ➡️➡️➡️

Indiškas maistas daugeliui atrodo viena svarbiausių patirčių keliaujant šioje šalyje - visi tie kvapai, spalvos, skoniai …

O kokia realybė?

Man asmeniškai maisto skonis nėra toks svarbus kaip maistingumas. Vegetariškus patiekalus laikau labiau užkandžiais arba paragauju vien dėl skonio. Varanasyje vien už išreikštą norą jautienos kepsniui turbūt būtų į belangę pasodinę 🙂 Žinoma, Varanasis juk nėra visa Indija, bet kažkiek sudaro vaizdą, kokia situacija ir pasirinkimas tiems, kurių racione įprastai būna nemažai mėsos.

Visoje kelionėje lydėjo maisto ženklinimo spalvos – žalia reiškė vegetarišką, raudona – nevegetarišką, dažnai net ir lėkštės būdavo atitinkamos spalvos.

Ką galima gaut nevegetariško ar neveganiško? Vištienos, žuvies, kiaušinių.

O nuo tų visų “burliungių”, kurias ragavau vien dėl smalsumo, tai tik vidurius susuko - turbūt kokios konsistencijos suvalgai, tai panašios ir pasišalina vėliau… Taigi šitos atrakcijos išvengti nepavyko 🙂

Gatvėje nieko neragavau dėl baisių sanitarinių sąlygų.

Iš esmės 5* viešbučių restoranuose, bufeto vakarienėse - galima buvo rasti ką nors, kas būtų artima mums įprastai europietiškai mitybai.

SAUGUMAS ➡️➡️➡️

Į Indiją saugiausia keliauti su turistų grupe - kai kelionė pilnai suorganizuota, yra lydintys asmenys ir pačiam niekuo nereikia rūpintis. Tačiau šiek tiek pasiplanavus, galima keliauti ir savarankiškai. O ko reikėtų pasisaugoti?

Dėl higienos jau minėjau ir labiau plėstis net neverta - visi yra daugiau ar mažiau kažką skaitę ar girdėję. Tik pridursiu, kad išvengti nešvaros sudėtinga: gatvėse dulkės, šiukšlės, spjaudoma, o vėjas visa tai nešioja aplinkui.

Gatvėse - chaosas. Eismas vyksta beveik be taisyklių, todėl pavojus atsiranda ne tik važiuojant automobilyje, bet ypač, kai reikia pereiti gatvę.

Verta atkreipti dėmesį ir į palaidų benamių šunų gaujas, kurios sutemus ima siautėti. Taip pat reikia būti atsargiems su beždžionėmis, kurios gali būti agresyvios - jų mačiau ir miestuose, ir prie Taj Mahal.

Apie saugumą keliaujančioms moterims nesiplėsiu - kam aktualu, pasidomėkit patys. Kiek galėjau, žmoną saugojau kaip sarginis šuva, bet vis tiek pasitaikė itin nemalonių situacijų… Viena iš jų - Gangos upėje besipliuškenęs vietinis, pamatęs mano žmoną, ėmė gašliai į ją spoksoti ir trinti savo spenelius. Nu tikrai buvo šlykštu.

🟢🟢🟢🟢🟢🟢🟢🟢🟢🟢🟢🟢🟢🟢🟢

Viską apibendrinant, galėčiau teigti, kad savarankiškai keliauti Indijoje, šiek tiek pasisaugant, galima.

Traukiniai, skrydžiai ir pervežimai gerai išvystyti ir veikia.

Viešbučiai kainuos nepigiai, bet svarbiausiuose turistiniuose miestuose bent jau yra žinomų tinklinių viešbučių su gerais įvertinimais.

Dėl mitybos - na, gali tekti šiek tiek “pabūti ant pasninko”, bet bado tikrai nepatirsi.

O dėl ko ko keliauti? Ir ar verta?

Nežinau, turbūt kiekvienam skirtingai. Indija išties - kitas pasaulis, kita kultūra, su daugybe įdomių lankytinų vietų.

Dažnai matome, kaip vakariečiai keliauja ieškoti kažkokio nušvitimo, ar grįžta “dvasiškai prabudę”. Tas tikrai nesuprantama - atrodo kaip prieš 1000 metų iš krikščioniškos Europos kažkas būtų keliavęs ieškoti Dievo ir dvasiškumo pas mūsų pagonis. Indijoje jei ir yra vieta, kurioje jautėsi kažkas stipraus, tai yra Kalkutoje - Motinos Teresės įkurtas vienuolynas ir misionierių centras. Ten galima iš arti pamatyti kuklų jos kambarėlį, taip pat ekspoziciją su asmeniniais daiktais, nuotraukomis ir raštais, kurie liudija jos atsidavimą Jėzui – gyvenimą, paskirtą sergančiųjų ir atstumtųjų globai.

Tikiuosi, kad kažkam šis mano tekstas buvo naudingas. Tai - paskutinė (7-toji) dalis apie Indiją.

Žinoma, pasakojimo vertų nutikimų buvo ir daugiau – juk Indijoje jų netrūksta...

Galbūt kada nors parašysiu dar ir apie juos 😉

O dabar mintys krypsta į naujas keliones ir dar vieną žiemos sezoną Pietryčių Azijoje.

Daugiau nuotraukų ir video yra mano Facebook paskyroje: