INDIJA #6 dalis - AGRA.

Teksto autorius 👉Audrius

Rezervuodamas viešbučio kambarį, pageidavimuose nurodžiau, kad norėčiau kambario su vaizdu į Taj Mahal. Greitas atsakymas, kad prašymas bus išpildytas, nuteikė optimistiškai. Todėl pirmiausia, ką padariau vos tik įėjęs į kambarį, tai praskleidžiau užuolaidas.

Ir tamsoje pasimatė Taj Mahal…

Gaila, naktį jis neapšviestas, tad, kad galėčiau dienos šviesoje išvysti šį pasaulio stebuklą, laukiau su panašiu jauduliuku, kaip vaikystėj šv. Kalėdų ryto, kai nubudęs pirmiausia lėkdavau prie eglutės ieškoti dovanų. Net užuolaidas palikau praviras visą naktį. O vos pradėjus švisti, jau sėdėjau prie lango…

Na, gražu, bet vis tiek – per toli. Reikėtų apžiūrėti iš arčiau… Tačiau jau kelias dienas kamavo tai, kas Indijoje nutinka daugeliui keliautojų ir dėl ko labiausiai nuogąstavau prieš kelionę – žarnyno problemos. Todėl kilo rimtų abejonių ar pavyktų atlaikyti ilgesnį apžvalginį turą 😀

Galiausiai pasiryžau - užsakiau vairuotoją ir gidą. Sutartu laiku jie pasitiko viešbučio vestibiulyje. Gido veide buvo galima įžvelgti šiokį tokį nepasitenkinimą... Iš akių buvo galima perskaityti: “Tai žioplas turistas, susiruošė apžiūrėt Taj Mahal 14 valandą dienos, per patį karštį, kai lauke +40C”.

Kad teisingai perskaičiau mimiką, netrukus patvirtino jo klausimas, kad ar tikrai įvertinau, jog dabar svilina kaitra ir ar man nebus per sunku. Atsakiau: “Viskas gerai, važiuojam!”. Mintyse dar pridūriau “ir tik greičiau, negaištant laiko, kol vėl neprispyrė į tualetą…”

Automobilyje - tikras komfortas: patogu ir vėsu. Prie Taj Mahal persėdome į elektrinį bagį, kuris nuvežė tiesiai prie įėjimo.

Gidas puikiai viskuo pasirūpino – nupirko bilietus, atskirai pravedė pro apsaugos patikras, padėjo išvengti lankytojų eilių (buvo sekmadienis, tad lankėsi gausios indų šeimos) ir dar atliko apsaugininko funkciją - globojo nuo perteklinio vietinių dėmesio. O dėmesio čia tikrai netrūko: vieni siūlė ką nors nusipirkti, kiti tiesiog norėjo pakalbinti ar pasidaryti nuotrauką, nes gi “va žiūrėk - AMERIKIEČIAI eina" (vis išgirsdavau - “Americans, americans!!!”). Atvykusiems iš atokių kaimelių, jiems buvome gal net didesnė atrakcija nei pats Taj Mahal.

O saulė plieskė išties negailestingai – jautėsi, kaip kūnas kaista, ir atrodė, kad tuoj upeliais pradės tekėti prakaitas. Sėdom į automobilį ir kol lėtai per kamščius važiavom link Agros Forto, šiek tiek atsivėsinome.

Dėl ekstremalios žarnyno būklės “prasisukome” net 2 valandom greičiau. Pagalvojau, kad va kaip gerai - viską suspėjau, tad galima vykti atgal į viešbutį. Bet..

Gidas staiga pradeda primygtinai brukti, kad privalome apsilankyti marmuro dirbtuvėse, jog “geriau suprasčiau kaip buvo pastatytas Taj Mahal”. Be to, jei norėsiu, net galėsiu ką nors įsigyti. O mano galvoje tuo metu sukosi tik viena mintis – kaip susitvarkyti virškinimą.

Tailande, prieš šią kelionę, nusipirkau antibiotikų. Bet juos pradėti vartoti dar per anksti - praėjo per mažai dienų nuo simptomų atsiradimo. Gal tai tik virusas arba gal kažkurie prieskoniai maiste netinka. Dar yra juk liaudiški metodai… Prisiminiau, kaip sesė pasakojo, kad kruizo Nilu metu, kai ją kamavo panaši problema, kažkas iš kartu keliaujančių grupės pasiūlė viskio ir tai padėjo.

Automobilis su vairuotoju buvo apmokėtas iš anksto, todėl sakau gidui: “I want to buy whiskey”.

Gidas atsisuka, o veido išraiška tarsi klaustų: „Ko tas čia užsimanė?“ Ir pasitikslindamas, paklausia: ”Biscuits”? 🍪

“No no! Whiskey!” - atsakau.

Sako: “Gerai” ir patikina, kad žino gerų parduotuvių.

Galvojau, kad tiesiog nuveš į vietinį prekybos centrą. Bet netrukus supratau, kad čia netikėtai viskas virsta tikra atrakcija.

Sustojome prie kažkokio kiosko, į kurį patekti reikia perbristi neaiškių srutų upelį, o šalia - išsirikiavusi grupelė neblogai įkaušusių vietinių. Pirmiausia pagalvojau, kad net nelįsiu iš automobilio. Tačiau - et, kada dar pasitaikys proga taip pasižmonėti Indijoje? Išlipau apsidairyt. Aišku, tokioj vietoj nieko nepirkau.

Vairuotojas pasiūlė dar kitur nuvežt - nu nuvežė.. Vaizdas beveik tas pats. Sakau: „Nereikia, tiek to. . . Bet norėjo būti paslaugus, tad nuvežė dar ir į trečią tašką… Ten irgi viskas panašiai. “Ech, tie įnoringi turistai - patys nežino, ko nori” - kažką panašaus buvo galima įskaityti šiek tiek nusivylusio jo veido išraiškoje.

Bet “turas” tuo nesibaigė ir nuo šios vietos pasakojimas dar išsiplės…

Kai gidas dar kartą “pasiūlė” apsilankyti marmuro rankdarbių parduotuvėje - šį kartą sutikau. Tačiau iš karto pasakiau, kad seniai jokių suvenyrų nebeperku. Nes nei man, nei kam kitam iš mano aplinkos jų nereikia, nei paskui yra kur juos dėti. Namuose pasidarytų sunku apsisukt, jei apsikraulinčiau miniatiūrinėmis piramidėmis, Eifelio bokštais, papirusais, dramblių statulėlėmis ir t.t., o dabar dar ir Taj Mahal marmuru (kuris, beje, dar ir labai brangus).

Gidui tai nerūpėjo - mikliai paskambino parduotuvės vadybininkui ir informavo, kad atveža turistų porelę.

Išskirtinai malonus asmuo pasitiko prie įėjimo.

Įžengėm į salę nr. #1 ir prasidėjo pardavimo programos spektakliukas..

Du “užsiknisę” diedukai, atsisėdę, pradėjo kažką brūžinti. Buvome patogiai ant sofų pasodinti jų stebėjimui - taip supažindino su gamybos procesu, išklausėme išsamų pasakojimą apie tai, kad koks sunkus jų rankų darbas…

Toliau malonusis (tikrai labai malonus) pardavėjas parodė marmuro lentą su įklijuotais brangakmeniais. Patikino, kad tie brangakmeniai atgabenti iš Egipto, Irano, Jemeno ir ten dar kelių kitų šalių.

Ir tada prisiminiau, kad, kai buvom prie Taj Mahal, nuo karščio pridusęs mūsų gidas, labai jau entuziastingai rodė ir akcentavo tuos įklijuotus brangakmenius. Liepė paliesti, pajust savo pirštais, kad visi tie raštai - tai ne dažai, tai tikri, įklijuoti brangakmeniai iš Egipto, Irano, Jemeno ir t.t.

“Aukščiausio lygio komandinis darbas siekiant parduoti” - pamaniau sau.

Kas gi nesusijaudintų, nepajustų emocijų, kai atrodytų, kad ką tik lietei didingą Taj Mahal, o dabar šioje parduotuvėje gali įsigyti jo dalelę?

Kai klientas tinkamai emociškai paruoštas - ateina metas ir parduoti. Tai gi - atveriamos durys į didžiulę salę su gausybe įvairaus dydžio marmuro dirbinių. Ši salė nr. #2 - tikrai įspūdinga, visko tiek daug, kad nežinau kaip tie du diedukai viską “savo rankom” spėja padaryt… 🙂😀

Pirmiausia malonusis pardavėjas parodo marmurinį stalviršį (kaina dešimtys tūkstančių eurų). Vėliau - kokių 30 cm skersmens padėklą ir, žiūrėdamas žmonai į akis, sako: “350 eurų, madam”. Tikėdamasis, kad galbūt moterį labiau paveiks emocijos.

Galiausiai nuveda prie dar mažesnių dirbinių - po kelias dešimt eurų. Čia jau tikrai tikėjosi, kad kažką pirksim.

Pagal šią schemą pirmiausia siūlomas labai brangus daiktas, vėliau – pigesnis (o pabaigoje visai pigus). Pigesnis, lyginant su pradiniu, atrodo daug labiau įperkamas. Tai – klasikinė „pirkėjo manipuliacijos“ taktika.

Nepirkau. Nes, kaip minėjau - man tiesiog nereikia (būtų turėjęs gero viskio, tai būčiau nupirkęs). Bet šios parduotuvės paskirtis buvo ne ta…

Kai maniau, kad jau pardavinėjimo procesas baigtas, tai įlaipino į liftą ir nusileidome į pastato rūsį, o ten - salė nr. #3 su visišku šlamštu. Marmuro net nėra, tik skudurai, skaros ir kiti visiškai pigūs niekučiai. Mandagiai, atsisakėm ir palikom pastatą.

Parvežė į viešbutį. Atsisveikinome su vairuotoju ir gidu.

O kaip dėl viskio?

Internete radau didelį prekybos centrą, kurio viena iš parduotuvių - specializuota gėrimų. Pakankamai arti viešbučio.

Gatvėje sėdau į tuk tuką. Nuvažiavau ir nusipirkau. Prekybos centras, pasirodo, merdėja - veikė tik viena parduotuvė ir būtent gėrimų… 🙂 Asortimente buvo ir visame pasaulyje žinomų prekinių ženklų. Bendras prekybos centro vaizdas kraupokas - kaip pastato vaiduoklio. Išsikrausčius prekybininkams, liko nuolaužų, tušti prekybos plotai. Benamiai šunys..

Grįžau į viešbutį. Nežinau ar viskis padėjo, ar tai, kad nustojau valgyti viską kas indiška. Bet situacija stabilizavosi.

O viešbutyje neliūdna - neįprastos linksmybės. Vyksta indiška veseilia!

Va čia tai švenčia žmonės. Kaip iš Bolivudo filmų: daug šokių, emocijų, tradiciniai labai spalvingi blizgūs drabužiai.

Su vienu iš vestuvių svečių susitikome lifte. Įlipu, žvilgt į tą vyrą ir iškart kažkaip “susivaibinom”. Pasisveikinom. Jis paspaudė 2 aukštą, aš - 4. Na ir pradėjom kalbėtis. Sakau: ”Tai bent vestuvės - kokios įspūdingos ir gražios”.

Indo akys sužibo.

Pradėjo pasakot, kaip čia jie švenčia indiškas vestuves savaitę ir kiekvienos dienos ritualines paskirtis vardino. Pakilo liftas iki jo 2 aukšto, durys atsidarė, laikas būtų jam ir išlipt... Bet indas pamatęs, mano susidomėjimą, toliau kalba. Durys užsidaro, pakylame iki mano 4 aukšto, aš jau kaip ir išlipčiau, bet pokalbis tęsiasi toliau, durys vėl užsidaro.. Tai va taip tiesiog stovėjom ir kalbėjomės lifte. Kol galiausiai susivokėm, kad kažkas gali iškviest liftą. Tai draugiškai atsisveikinom. Va tokios situacijos kartais gal net įdomiau nei lankytini objektai. Tikri pokalbiai su žmonėmis 🙂

Po tokios ilgos dienos jau norėjosi tiesiog pabūti kambaryje, kurio langai ne tik į Taj Mahal, bet ir į šurmulingą gatvę… O joje verda gyvenimas - įskaitant ir karvių bandą sau ramiai žingsniuojančią per intensyvaus eismo sankryžą.

Tiesiog neįtikėtina… Tikrai - kitas pasaulis. Norėjau tą pamatyti ir pamačiau. Gal jau ir gana…

Daugiau nuotraukų ir video yra mano Facebook paskyroje: