INDIJA #2 dalis. VARANASIS

Teksto autorius 👉Audrius

Po kelių dienų Kalkutoje, atėjo laikas skrydžiui į Varanasį. Į miestą, dėl kurio turbūt apskritai ir nusprendžiau keliauti į Indiją. Vedamas noro pamatyti kažką autentiško, neįprasto ir dar nepatirto. O būtent apie Varanasį sklinda legendos, kad tai pats seniausias Indijos miestas, prie indams švenčiausios Gangos upės.

Dažnai taip jau būna, kad prieš kelionę mintyse būnam nusipiešę vienokias vizijas ir lūkesčius, o keliaujant daug kas pasirodo kitaip ar nustebina dalykai, apie kuriuos nebuvo pagalvota. Kaip buvo ir šį kartą.

Artimiausiuose įrašuose bandysiu pasidalinti pasakojimais, patirtimis ir užfiksuotais vaizdais taip, kaip viską mačiau aš.

Taigi.

Vidinis skrydis Kalkuta - Varanasis su “Indigo Airlines” oro linijomis truko apie 1 valandą. Skirtumas nuo skrydžio iš Puketo gal tik tas, kad lėktuvas buvo pilnutėlis ir keliaujančių kontingentas “spalvingesnis”. Bet iš esmės, tai viskas buvo gerai organizuota.

Vos tik nusileidus Varanasyje, pakilo toks stiprus vėjas, kad nuo žemės pakėlė turbūt visas dulkes ir kitokias šiukšles. Teko ne tik prisikvėpuoti, bet dar ir akis užkrėtė.

O užsakyto pervežimo vairuotojas automobilį lyg tyčia palikęs toli, už kokių kelių šimtų metrų nuo išėjimo iš oro uosto. Tas nuvylė, nes buvo sumokėta turbūt 10 kartų daugiau, nei būtų kainavęs įprastas taksi. Na, bet nieko, akys apsiašarojo ir taip pačios prasiplovė. O ko į plaučius pateko, galvot jau ir nebesinori.

Varanasyje viešbutį pasirinkau tiesiai ant Gangos upės kranto, pačiame centre, prie svarbiausių Ghats, kur vyksta ceremonijos. Ėjimo atstumu yra ir pagrindinė gatvė, bei Manikarnika krematoriumas, kurio laužuose kasdien sudeginama keli šimtai kūnų. Beeet, dėl tokios viešbučio lokacijos yra niuansas.

Automobiliu pasiekti viešbučio nėra galimybės… Priežastis paprasta - gatvelės per siauros pravažiuoti.. O pas mane bagažo daug, todėl patogiausias būdas pasiekti viešbučio duris - valtis! Juk viešbutis ant upės kranto.

Kol važiavom iš oro uosto, audra nurimo, tas nudžiugino. Nes nesinorėjo kelių kilometrų plaukti mažu laiveliu audringa upe ir stipriai sušlapti. Indams Gangos upė šventa, jie paupyje ant tų Ghats valydami dantis tuo vandeniu burną skalauja, o va vakariečiams saugumo instrukcijos tokios, kad geriau joks lašelis ne tik į burną, akis, ausis nepatektų, bet apskritai ant odos ar net drabužių, kad tik jokios infekcijos nepasigauti…

Prieplaukoje pasitiko viešbučio valtis. Man ir žmonai atsiuntė gal 4 ar 5 darbuotojus, kurie ne tik viskuo pasirūpino, bet ir plaukiant palei pakrantėje esančias Ghats, šventyklas, rūmus, krematoriumus ir t.t. dar ir pabuvo gidais. Tad kelionė iki viešbučio tapo nebloga apžvalgine ekskursija. Pamatėm ir laužuose deginamus kūnus ir indų apsiprausmo ritualus. Viskas tikrai, labai įdomu.

Atplaukus į viešbutį, norėjosi pailsėti. Pavyko ir numigti valandėlę, o tada į vakarinį turą laiveliu Gangos upe apžiūrėti Varanasio, o sutemus Ganga Aarti ceremonijos.

Vieni šią ceremoniją stebi nuo krante esančių jau minėtų Ghats, kiti iš laivų. Laivai susigrūda, švartuojasi vienas prie kito. Galiausiai susirenka tokia galybė, kad niekur jau nedingsi, nes laivai užblokuoja vienas kitą. Per glaudžiai sušvartuotų laivelių denius pradėjo vaikštinėti užkandžių prekeiviai, kai kurie pasirodė visiškai neaiškūs tipai ir sutemus kažkaip instinktyviai norėjosi saugot piniginę ir telefoną. Na,ir aišku, žmonos rankinę, nes taigi ten kiek turto.. 🙂

Be prekeivių iš visų pusių pradėjo vaikštinėti ir asmenys, kurie stebintiems ceremoniją ant kaktų dėjo dažų pagrindo religinius ženklus. Net sakyčiau gana įkyriai. O man atsisakius, kad išpieštų veidą simboliais, primenančiais velnio šakes, net pasijusdavo jų nepasitenkinimas.

Aš - tik stebėtojas turistas, aš nedalyvauju ceremonijoj.

Prasidėjus ceremonijai, gal būčiau ir į viešbutį grįžęs, bet dabar gi įkalintas valtyje. Visa tai buvo taip svetima… Jaučiausi tarsi patekęs į gausiai susirinkusių sektos apeigas: grojant monotoniškai melodijai, dalis aplinkinių, patekę į nelabai sąmoningas būsenas, kartoja tą patį, ploja rankom ir sukuria bendrą ritmiškumą.

Kita vertus, atvykau čia savo noru, niekieno neverčiamas. Pats pasirinkau pamatyti, tačiau neketinau dalyvauti. Man nepriimtinas bet koks kitų religijų ritualų praktikavimas, o juo labiau – kažkokių ženklų dėjimas ant mano kūno.

Beje, kas lankysitės, tai patarimas apsirengti ilgas kelnes, prisidengti kuo daugiau kūno ir gerai išsipurkšti priemonėm nuo moskitų. Nes ant upės sutemus jų būna labai daug.

Po ceremonijos, jau visiškoje tamsoje parplaukėm į įspūdingąjį viešbutį. Gal net viešbučiu vadinti nelabai tinka, nes tai tikri rūmai, kurie buvo pritaikyti priimti svečius teikiant viešbučio funkcijas. Nepakartojama atmosfera: animatorių pasirodymai, subtilus apšvietimas, įspūdingas interjeras.

Daugiau nuotraukų ir video yra mano Facebook paskyroje: