MADEIRA. Kartą susiruošiau pasivaikščioti po Madeiros salos kalnus.

Teksto autorius 👉Audrius

Kelionių konsultanto Audriaus įspūdžiai iš Madeiros salos, Portugalijoje.

MADEIRA. Kartą susiruošiau pasivaikščioti po Madeiros salos kalnus. Išsirinkau trasą "Caminho da Entrosa". Šis takas, galbūt, nėra pats žinomiausias, bet leido tikėtis įspūdingų vaizdų, nes driekėsi per aukštus ir stačius skardžius palei Atlanto vandenyną.

Pasirinkau šią trasą dar ir dėl praktinės priežasties: norėjau į priekį nuvažiuoti, o įveikęs trasą, tiesiog pareiti senuoju keliuku į savo viešbutį Ponta Delgada miestelyje.

Per "Google Street View" pasitikrinau, ar įmanoma tai padaryti. Nuotraukos buvo senos, nes negi Googlas kas mėnesį fotografuos kiekvieną kaimą 😄. O ir pats keliukas - tiesiog išskaptuotas aukštame uolėtame skardyje, į kurį nuolat daužosi Atlantas. Nusimatė tikrai įdomus pasivaikščiojimas.

Taigi, kaip ir planavau, nuvažiavau iki "Caminho da Entrosa" pradžios taško ir pradėjau savo žygį.

Vaizdai tikrai fantastiški: Atlanto vandenynas, kalnai, statūs skardžiai, o apačioje į uolas dūžtančios bangos. 4 kilometrus praėjau su pasimėgavimu. Toliau - grįžimas keliu atgal į Ponta Delgada miestelį. Jokio eismo, ramybė, gražūs atsiveriantys peizažai… Bet staiga, už 1,5 kilometro, priešais mane pora betoninių blokų ir ženklas - AKLIGATVIS ‼️

Pasirodo, kad kelias buvo stipriai užverstas nuošliaužų. Uolų gabalais ir akmenimis. Ir pagal vaizdą - jau seniai, nes tokie šabakštynai suvešėję… Bet matėsi, kad tuose šabakštynuose yra pramintas takelis. O purve buvo net ir dviračio padangų žymės. "Tai jei kažkas vilkosi dviratį, tai gal ir verta bent kažkiek pamėginti? " – 🤔 pagalvojau.

Įveikti tereikėjo 1 kilometrą. Bet eiti nebuvo jauku - užversto kelio plotis vos keli metrai palei statų skardžio kraštą. Į galvą lindo mintys: “O kas jei einant prasidės dar viena nuošliauža? O kas jei aš pats nugarmėsiu nuo to skardžio žemyn su visu keliuku?” O dar prisiminiau, kad kai žiūrėjau “Google Street View”, tai mačiau tunelį, kurį reikės praeiti. O jei ir jis užverstas? Ir nuėjus tokį kelią - 😫 teks grįžti atgal?

Bet kol tęsėsi pramintas takas, tol žengiau pirmyn. Galiausiai tą kilometrą įveikiau ir atsidūriau Ponta Delgada miestelyje, kuriame ir buvo mano viešbutis.

Šalia jo dirbo dvi labai draugiškos "žoliapjovės". Viena darė “BEEE”, kita mekeno - abi labai smalsios ir draugiškos, bet savo darbą dirbo kruopščiai. Žolę skabė ne tik ten, kur buvo pririštos, bet ir drąsiai ėdė iš rankų, net prašėsi paglostomos!

Va tokia yra Madeira - su nepaprasto grožio kraštovaizdžiu, stulbinančia gamta, tyru oru, didingu Atlanto vandenynu… ir ekologiškomis “žoliapjovėmis”, kurios ne burzgia, o mekena, kai pamato praeinantį žmogų 😄

O apibendrinant, ar rekomenduočiau kitiems pakartoti mano maršrutą? Tikrai ne. Ar kartočiau pats? Ne. Nes kodėl vaikščioti nesaugiai ir rizikuoti, kad ant galvos užgrius akmenų krūva ar paslydus nugarmėti nuo skardžio? Juk Madeiroje yra tiek daug saugių ir gerai prižiūrimų takų, levadų, kuriomis galima mėgautis salos grožiu be rizikos. 😎

Daugiau nuotraukų ir video yra mano Facebook paskyroje čia: