Kartą Tailande keliavau į negyvenamą salą.

Teksto autorius 👉Audrius

Kartą Tailande keliavau į negyvenamą salą. Apie šią salą sklando pasakojimai, kaip joje seniau buvo kalinami žmonės, o vėliau siautėjo piratai.

Sala yra laukinė, apaugusi džiunglėmis, o tose džiunglėse - egzotikos pilnas pasaulis: karaliauja įvairių rūšių beždžionės, lėtai slampinėja dvimetriniai varanai, tingiai snaudžia pitonai, o tarp medžių plasnoja ragasnapiai (hornbills) ir kiti egzotiniai paukščiai.

Ši sala dabar yra saugoma teritorija -Tarutao nacionalinio parko dalis ir vadinasi Koh Tarutao.

Čia yra įkurtos dvi reindžerių stovyklos. Jie saugo ir prižiūri salą. O tose stovyklose lankytojams leidžiama apsistoti nameliuose arba palapinėse. Viena stovykla įkurta visai šalia pagrindinės prieplaukos, o kita (gerokai egzotiškesnė) - už 5 kilometrų. Į ją džiunglių keliais nuveža salos reindžeriai.

Aš pasirinkau tolimesnę stovyklą, nes norėjau labiau pajusti negyvenamos salos atmosferą.

Vos tik atvykęs, sutikau du jaunus vokiečius, kurie joje buvo apsistoję jau kelias dienas.

Jiems net nepradėjus kalbėti, iš jų akių ir kūno kalbos buvo galima įžvelgti kažkokius didelius įspūdžius ir nekantrų norą pasidalinti savo patirtimi 🙂

Pasirodo, vokiečiai gyveno palapinėje ir apturėjo rimtų reikalų su beždžionėmis. Šios savo aštriais nagais perdrėskė jų palapinės šoną, ir patekusios į vidų, ieškodamos maisto padarė tikrą jovalą. Net nesivargino atsegti palapinės užtrauktuko, ką, beje, jos puikiai moka.

Tad gavau patarimą, kad čia reikia labai saugotis beždžionių. Bet aš apsistojau namelyje, tai beždžionės neaįsilauš - pamaniau.

Atėjo vakaras. Kas iš savo palapinių, kas iš namelių, kas iš… lauke tarp palmių pakabintų hamakų… Visi susirinkome į stovyklos restoranėlį. Maistas labai paprastas, tradicinis tajiškas, daugiausiai ryžiai.

Sulaukiau savo patiekalo. Bet staiga "Oi oi oi" - prie gretimo staliuko sėdintys tie patys vokiečiai atsisukę į mane suriko. Ir tą pačią akimirką nuo restoranėlio stogo, man per petį, tiesiai į mano lėkštę įšoko 🐵 beždžionė 😮😯 Per tą akimirką spėjo nugriebti saują ryžių, o likusį patiekalą išvertė ant žemės. Restoranėlio šefas viską matė ir patiekalą pagamino naujai, o imti pinigus už tai atsisakė.

Pradėjo temti.

Po nuotykio su beždžione per vakarienę, laukė pirma naktis namelyje be elektros. Elektra stovykloje yra tiekiama generatoriais ir įjungiama tik kelioms valandoms, kai sutemsta.

Neramino tai, kad namelis nebuvo pilnai sandarus. Keletas langų buvo skirti vėdinimui, todėl juose nebuvo stiklų, tik grotelės su didelėm skylėm ir šiaip visur buvo pilna visokių plyšių.

Apie 21h tik PAUKŠT - ir pasidarė tamsu. Išjungė elektrą, įsijungėm savo žibintuvėlį ir lovą aptraukėm tinkleliu nuo moskitų. Bet išjungus elektrą, nustojo veikti ir ventiliatorius, kuris prieš tai bent kažkiek dar vėdino.

Pasidarė dar karščiau… Gulint pajutau, kaip prietemoje kažkas ropoja man ant kojos, o ten vabalas. Matyt, dar dieną pasislėpė lovoje. Pojūčiai dėl to dar labiau paaštrėjo.

Guliu sau. Bandau užmigti. Bet… Lauke girdisi keisti džiunglių garsai. Kažkokie gyvuliai slampinėja aplink namelį. Greičiausiai laukiniai šernai. O prie viso to, dar Tukė (Tokay Gecko) prisistatė. Grynai prie to kiauro, vėdinimui skirto lango. O šitie tai padaro tokį garsą, kad net kietai įmigus prikelia. Kas pusvalandį tas Tukė kėlė iš miego. "Bent gyvačių neprišliaužtų į vidų, o dėl visa kita, tai jau kaip nors " - 🙂 pagalvojau…

Galiausiai atėjo rytas. Prie namelio smėlyje radau įvairių gyvūnų pėdsakų, net ir stambių išmatų 🤔

Mūsų šios dienos tikslas buvo važiuojant dviračiu apžiūrėti salą.

Keliai tikrai geros būklės. 10 kilometrų važinėjome ir vaikščiojome po laukinius paplūdimius.

Deja, vaikštant po džiungles, makakoms nepatiko mūsų draugija - bandė pulti, bet pavyko apsiginti be sužeidimų.

Mano patarimas: geriau vengti artimo kontakto, o jei jau reikia gintis, praverčia viskas, kas pasitaiko po ranką, bet geriausia pagalys.

Man užteko ir stipriau koja treptelti, ir su fotoaparatu užsimoti (gal pamanė, kad akmuo). O ir puolė tik dviese. Būtų daug drąsesnės, jei būtų didesnis būrys. Su makakom menki juokai. Vienas įdrėskimas ar įkandimas ir būtų bėdų - tektų skubiai keliauti į gydymo įstaigą, kurioje suleistų prevencinį kursą nuo pasiutligės ir kitų pavojingų ligų.

Po pietų pasiryžome imtis didesnio iššūkio: nuvažiuoti į kitą salos pusę už 12 kilometrų. Šiame kelyje laukė džiunglėmis apaugę kalnai. Pakankamai lengvai įveikėm kalnuotas džiungles ir atsidūrėme kitoje salos pusėje, bet ten esančiu grožiu ilgai mėgautis nebuvo kada. Vakarėjo, visai ne iš lėto leidosi saulė 🎶, o atgal į stovyklą grįžti juk reikėjo tuos pačius 12 kilometrų. Nesinorėjo per džiungles važiuoti naktį. Ir tokiais atvejais kaip gi be nuotykių? Vidury salos, likus 6 kilometrams - tik PAUKŠT ir sprogo mano dviračio padanga.

Džiunglės tankios, cikados rėkia (čia tas garsas, kai atrodo, kad elektra trumpina - kas buvę Tailande supras 🙂). Beždžionės iš medžių spokso. Bet šitos tai kitokios nei tos naglos makakos (kur vakar stovyklą atakavo). Šių žvilgsniai smalsūs, o kūno kalba baikšti, tarsi pirmą kartą matytų žmogų. Akimirką paspoksojusios - dingsta džiunglių tankmėje.

Žmona važiavo priekyje ir pamačiusi, kad manęs nesimato, sustojo palaukti. O kai atsivilkau, tai įspūdžių kupinomis akimis sako: "Gibonas įdėmiai mane stebėjo, o aš stebėjau jį". Jai tai buvo visam gyvenimui įsimintina patirtis: vienui viena, vidury negyvenamos salos džiunglių, turėjo artimą kontaktą su įspūdingos išvaizdos laukine beždžione.

Bet tai ką daryt gi man su tuo savo dviračiu?

Eiti pėstiems iki stovyklos tokį atstumą vedantis dviratį užtruktų mažiausiai valandą, gal dar ilgiau. O tiek laiko nėra, sutems. Jau ir taip juk esame vieni džiunglėse, prieblandoje ir aiškiai jaučiam, kaip laukinis gyvenimas, artėjant nakčiai, darosi vis aktyvesnis. Važiuoti ant ratlankio su kiaura padanga aš negaliu, nes ratlankis nepataisomai deformuosis.

Bet žmona lengvesnė - pabandėm, judėti galima. Tad apsikeitėm dviračiais ir, saulei jau beveik nusileidus, spėjom grįžti į stovyklą.

O tada vėl: naktis namelyje, kiauri langai ir tas pats, po galva rėkiantis Tukė, apie save primenantis tiksliai kas pusvalandį "TUKKKKEEEE TUKKEEEE" 😫 Ir vėl žvėrys aplink namelį slampinėjo, ir visokie gyviai šliaužiojo palikdami smėlyje pėdsakus.

Kitą dieną pasimėgavom paplūdimiu ir nieko neveikėm. O dar kitą dieną iškeliavom į kitas Tailando salas.

Daugiau nuotraukų ir video yra mano Facebook paskyroje čia: