INDIJA #3 dalis VARANASIS.

Teksto autorius 👉Audrius

Sėdžiu labai alkanas viešbučio terasoje, stebiu apačioje ant Gangos upės Ghats vykstantį indų gyvenimą, pūsteli gaivus vakaro vėjelis, atnešdamas dūmelį, o su juo - kepamo šašlyko kvapą.

Akimirkai mintimis net nusikėliau į Lietuvą, bet tuojau pat susimąsčiau – iš kur gi čia, Indijoje, tas pažįstamas kvapas? Juk aplink viešbutį kelių kilometrų spinduliu dėl religinių priežasčių draudžiama mėsa, visas maistas – tik vegetariškas.

Ir tada su lengvu šleikštulio gumulu gerklėj atėjo suvokimas, kai supratau, kad tas vėjo atpūstas dūmelis sklido nuo Gangos pakrantėje degusių laužų, kuriuose kremuojami žmonių kūnai…

Kitą dieną išėjau patyrinėt Varanasio.

Oro temperatūra siekė apie +35C. Karšta, bet dėl to - mažiau žmonių… O ir benamių šunų gaujos, visą naktį siautėjusios gatvėse, dabar be gyvybės ženklų drybsojo. Aišku teko dairytis, kad tik neužlipti ant kurio iš jų.

Tuo pačiu reikėjo saugotis ir karvių paliktų minų. Juk čia gi jos - šventos: visur vaikšto laisvai (ir tuštinasi net ir vidury gatvės).

Apžiūrėjęs pagrindines gatves, nuėjau iš arčiau pamatyti tos vietos, iš kurios prieš tai vakarą jau minėtus dūmus vėjas atnešė..

Tai švenčiausia ir svarbiausia Varanasio vieta - Manikarnika krematoriumas. Čia, ant Gangos upės kranto, laužuose ištisą parą jau tūkstančius metų deginami žmonių kūnai.

Stoviu šiek tiek atokiau, stebiu, kaip dega laužai ir kaip ten viskas vyksta. Prie manęs prieina vietinis, prisistato, kad čia dirba ir ima toliau kalbinti. Paklausia, iš kokios šalies. Šiek tiek nustebau, nes Lietuvą ne tik kad žinojo, bet dar pridūrė, jog daug lietuvių čia sutinka. Tai tarp skaitančių šį pasakojimą gal atsiras dar kažkas, kas buvote sutikęs šį indą?

Po trumpo pokalbio jis pasiūlė aprodyti viską iš arti ir patikino, kad pinigų neprašys – nebent, jei norėsiu, tai galėsiu paaukoti kuriai nors šeimai, atsisveikinančiai su savo artimuoju.

Tai ne pirmas kartas Azijoje, kai vietinis tampa mano gidu. Prisimenu, kaip Mianmare vietinė moteris vedžiojo po savo kaimelį - savo namus, šeimą ir buitį aprodė. Ir tai buvo viena įsimintiniausių patirčių per visą kelionę. Tad ir šį kartą, gavęs pasiūlymą, smalsumo vedamas, nors ir atsargiai, sekiau šį indą iš paskos.

Pirmiausia nuvedė prie pat upės. Visur pelenai, o kvapas… Toks klaikus, kad sunkiai tvardžiausi nežiaukčiojęs… Šalimais - benamiai šunys, karvės.. Nežinau - gal ieškojo nesudegusių kūnų likučių..? 😬

Toliau "gidas" vedė prie laužų… Staiga sako: "Va, žiūrėk, lauže galva matosi". Na taip matėsi… bet geriau jau būčiau nematęs, nes iki šiol neatmatau.

Tada dar paklausė: "Ar žinai, kaip šitie laužai užkuriami? Ir iš karto pridūrė – jokie degtukai čia nenaudojami. Greitai pasakiau pirmą toptelėjusį ugnies užkūrimo būdą: "Gal žiežirbom?" Tai anot šio vietinio gido, šalia esančioje šventykloje dega šventa ugnis, kuri nuolat kūrenama jau 3500 metų! Būtent nuo jos yra pridegami kremavimo laužai.

Na, tai toliau jis ir nuvedė mane į tą šventyklą.

Mačiau, kaip sėdi vietiniai ir kūrena nedidelį lauželį. Pasak gido, tai tos pačios šeimos atstovai, kurie šią ugnį – perduodamą iš kartos į kartą – kūrena jau minėtus 3500 metų. Viduje siaura ir tamsu, o nuo lauželio dūmų susidariusi lengva migla. O šunų ant žemės gulėjo tiek daug, kad itin atsargiai reikėjo ieškot, kur koją padėti, kad neužlipus ant jų.

Išėjus į siaurą skersgatvį, dar pačioje šventyklos teritorijoje, priešais išlindo karvė - vos prasilenkėm. Karvės subinė buvo aplipus dar nespėjusioms apdžiūt išmatom, tad gidas net ranką tiesė mane saugodamas, kad neišsitepčiau marškinių.. Ten buvę indai nelabai patenkintais žvilgsniais tarsi klausė: "Ką tu čia veiki? Nešdinkis!". Tačiau pamatę, kad mane veda jų vietinis gidas, šiek tiek atsipalaiduodavo.

Galiausiai išėjom iš šventyklos - vos už kelių metrų liepsnojo laužai. Dienos kaitrą nustelbė jų skleidžiamas karštis. Dūmų tiek daug, kad buvo sunku kvėpuot. O ir nenorėjau - nes juk žinojau, kas ten tuose laužuose deginama…. Tad greitai nuėjau į atviresnę vietą. Šį kartą - gidas jau man iš paskos, o ne aš paskui jį 🙂

Kaip ir buvo žadėjęs - pinigų jis neprašo. Bet aš atsidėkodamas paduodu 1000 rupijų (~ 10 €). Tada jis man taria: “Perduosiu kažkurio mirusiojo šeimai”. Atsakiau, kad man nesvarbu, ką su tais pinigais darysi, - jei nori gali pasilikti sau”.

Taip gražiai galėjo viskas ir baigtis. Bet nee...

Pačiupinėjęs pinigus, paklausia: "Ar žinai, kiek malkų reikia sudeginti vienam kūnui?". Nelaukęs mano atsakymo pats atsako: "120 kg". Ir dar toliau tęsia: "O ar žinai, kiek kainuoja vienas kilogramas? 700 rupijų (~7 €)!". Ir galiausiai priduria: "Jei duotum dar 500 rupijų (5 €), tai išeitų 2 kg malkų…" Padaviau jam dar 500 rupijų. Ir pagalvojau: ar godumas pinigams čia jį taip paskatino, ar tiesiog šitam vyrukui reikėtų skirti "Geriausio Pinigų Kaulytojo" nominaciją? Aišku, aš jam to garsiai nepasakiau.

Išsiskirstėm. Grįžau į viešbutį.

Kremavimo laužų dūmais buvo persismilkę ne tik drabužiai, bet ir visas kūnas - oda, plaukai. Jausmas ne pats maloniausias, žinant, kad tuose laužuose deginami žmonių lavonai. Nusivaliau nuo batų pelenus ir šokau į dušą.

Kai įspūdžių tiek daug, tai ir tekstas gavosi labai ilgas. Visa "paklodė" 🙂

Filmuoti ar fotografuoti tame krematoriume be leidimų negalima. Nenorėdamas problemų - to ir nedariau. Kita vertus, tai neetiška - noro tą daryti net nebuvo. Į galeriją įdedu nuotraukų darytų iš tolėliau, prie to paties dar ir kitų vaizdų iš Varanasio gatvių.

Daugiau nuotraukų ir video yra mano Facebook paskyroje: